Monocitų padidėjimas
Monocitai yra viena iš baltųjų kraujo kūnelių rūšių, atsakingų už imuninę gynybą nuo infekcijos ir kitų ligų. Jie vaidina pagrindinį vaidmenį kovojant su infekcijomis, fagocitozės (svetimkūnių ar mirusių ląstelių sunaikinimo) procese ir uždegiminių atsakų reguliavime[1].
Monocitų skaičius kraujyje gali padidėti įvairių sąlygų metu, tokių kaip infekcijos, uždegiminės ligos, autoimuninės ligos ir kiti sveikatos sutrikimai. Tai vadinama monocitozė[1]. Padidėjęs monocitų kiekis gali būti vienas iš pirmųjų požymių, kad organizme vyksta tam tikri patologiniai procesai. Tačiau svarbu suprasti, kad monocitų kiekio padidėjimas nėra liga, o simptomas, rodantis, kad organizme vyksta kova su infekcija arba yra kitų sveikatos problemų[1].
Monocitų norma kraujyje svyruoja nuo 2% iki 8% visų baltųjų kraujo kūnelių ir absoliutus monocitų skaičius yra nuo 0.2 iki 1.0 x 109/L[2]. Padidėjęs monocitų kiekis gali rodyti įvairias sąlygas, įskaitant:
- Infekcijos, įskaitant bakterines, virusines ir grybelines infekcijas.
- Autoimuninės ligos, tokiuose kaip sisteminė raudonoji vilkligė arba reumatoidinis artritas.
- Uždegiminės būklės, tokiuose kaip Krono liga arba opinis kolitas.
- Onkologinės ligos, tokiuose kaip leukemija arba piktybiniai navikai.
- Stresas arba traumos, tokiuose kaip operacija arba dideli sužeidimai.
Monocitų normos lentelė
| Norma (%) | Norma (abs.) | |
|---|---|---|
| Monocitai | 2-8% | 0.2-1.0 x 109/L |
Monocitų padidėjimas: galimos diagnozės
Remiantis naujausiais moksliniais tyrimais, monocitozė (padidėjęs monocitų kiekis) gali būti susijusi su labai plačiu priežasčių spektru. Jos gali būti reaktyvios (sukeltos infekcijų, uždegiminių ar autoimuninių būklių), trumpalaikės (po streso, operacijos ar gydymo), taip pat kloninės, kai kalbame apie įvairius kraujo navikus (pavyzdžiui, lėtinę mielomonocitinę leukemiją ar ūminę mielomonocitinę leukemiją). Žemiau pateikta orientacinė procentinė skalė iliustruoja dažniausiai aptinkamas monocitozės priežastis, tačiau tiksli diagnozė visada priklauso nuo individualios paciento būklės, jo ligos istorijos ir papildomų tyrimų rezultatų [1]:
Bakterinės infekcijos (pvz., tuberkuliozė, endokarditas) – 35%
Virusinės infekcijos (pvz., Epstein–Barr, citomegalo virusas) – 25%
Uždegiminės ligos (pvz., Krono liga, sarkoidozė) – 20%
Autoimuninės ligos (pvz., reumatoidinis artritas, vilkligė) – 15%
Onkologinės ligos (pvz., lėtinė mielomonocitinė leukemija) – 10%
Stresas ar trauma (pvz., po operacijos) – 5%
Kitos priežastys (pvz., vaistų poveikis, kaulų čiulpų sutrikimai) – 5%
Pagal naujausius duomenis, pirmasis žingsnis nustačius padidėjusį monocitų kiekį yra įvertinti, ar tai nėra laikina, pavyzdžiui, po intensyvaus gydymo, esant ūminei infekcijai, patyrus emocinį ar fizinį stresą. Jei monocitozė išlieka, svarbu atmesti lėtines infekcijas (tuberkuliozę, sifilį, bruceliozę, lėtines virusines ligas), uždegimines (Krono liga, sarkoidozė), autoimunines (vilkligė, reumatoidinis artritas) ir klonines ligas (lėtinę mielomonocitinę leukemiją, ūminę monocitinę leukemiją). Nuodugni anamnezė, fizinė apžiūra, kraujo tepinėlio įvertinimas bei kaulų čiulpų tyrimas leidžia nustatyti tikslią priežastį.
Kadangi monocitozė gali atsirasti dėl daugelio faktorių, būtina kompleksiškai įvertinti paciento būklę, įskaitant vaistų vartojimą, gretutines ligas ir galimas infekcines priežastis. Rekomenduojama bendradarbiauti su įvairių sričių specialistais (hematologais, infekcinių ligų gydytojais, reumatologais), norint tiksliai diagnozuoti pagrindinę priežastį ir paskirti tinkamą gydymą [3].
Visada svarbu, kad bet kokią kraujo tyrimo rezultatų interpretaciją atliktų kvalifikuotas sveikatos priežiūros specialistas. Jei pastebėjote, kad Jūsų monocitų kiekis kraujyje yra padidėjęs, kreipkitės į gydytoją dėl papildomų tyrimų ir nurodymų.